Sodininkų bendrija "Šilas"
Labai svarbus ir atsakingas darbas rožyne rudenį – rožių paruošimas žiemos poilsiui. Kad rožės
džiugintų mus savo žiedais sekančiais metais reikia, kad jos sėkmingai peržiemotų, o tai priklauso nuo veislės atsparumo šalčiui, nuo augalo būklės ir jo
pasiruošimo žiemai, nuo oro sąlygų, taip pat nuo uždengimo būdų. Sveiki, gerai išsivystę krūmeliai su subrendusiais stiebais lengviau žiemoja, negu silpnai
išsivystę, ligų nuvarginti, nepakankamai pamaitinti ir dažnai pjaunami ilgais kotais žiedams pamerkti.
Žiemos poilsiui rožės pradedamos ruošti jau vasaros antroje pusėje. Liepos pabaigoje jau nebetręšiama trąšomis, kurių sudėtyje yra azoto. Paskutinį kartą patręšiama kalio ir fosforo trąšomis - taip rožės geriau pasiruošia žiemai, sutvirtėja šaknų sistema, maisto medžiagos kaupiasi storosiose šaknyse, šaknies kaklelyje ir stiebų apatinėse dalyse, ląstelių sultys būna labiau koncentruotos ir rožių krūmelis išlaiko didesnius šalčius. Klysta tie rožių augintojai, kurie rožes gausiai tręšia mineralinėmis trąšomis (ypač turinčiomis daug azoto) iki vėlyvo rudens. Tokiu atveju rožės auga toliau, leidžia naujus ūglius, kurių raudoni stiebai ir lapai yra dekoratyvūs ir gražiai žiūrisi net vėlai rudenį. Tačiau kaip tai yra apgaulinga! Maisto medžiagos, kurios reikalingos pasiruošti žiemai, yra sunaudojamos naujiems ūgliams augti, kurie yra minkšti ir pilni skysčių. Iki žiemos jie nespėja sumedėti ir sušąla. Rožės krūmelis skursta ir dažnai žūsta.
Pagrindinis rožių krūmų formavimas vykdomas pavasarį. Tačiau ir rudenį, kad būtų lengviau uždengti, rožes reikia genėti. Kada ir kiek nugenėti, kiekvienas sodininkas sprendžia pats. Nerekomenduojama genėti anksti rudenį (rugsėjo antroje pusėje – spalio pradžioje), nes (ypač esant šiltam ir ilgam rudeniui) dalis krūmelių atsprogsta, pradeda augti ūgliukai, kurie vėlgi, kaip aukščiau minėta, nespėja pasiruošti žiemai. Mūsų klimato sąlygomis tinkamiausias laikas rudens genėjimui yra spalio lapkričio mėnuo. Tikslus laikas gali įvairuoti atsižvelgiant į rudens orus. Įvairių sodinių grupių rožės yra genimos skirtingai. Besidriekiančių rožių genėti beveik nereikia, tik nukarpomi ilgų, išbėgusių ūglių galai. Miniatiūrinių rožių patrumpinami nesumedėję stiebų galiukai, ne daugiau 1/3 ilgio. Arbatinių-hibridinių rožių krūmeliai apkarpomi paliekant 20-30 cm. ilgio stiebus, floribundinių – šiek tiek (30-40 cm.) ilgesni. Kamieninės rožės apkarpomos paliekant 20-25 cm. nuo skiepijimo vietos. Parko rožių tik iškarpomi seni, ligoti ir kreivi stiebai. Vijoklinių rožių šakų taip pat nereikia trumpinti, nes, kaip žinoma, jos žydi ant antramečių ūglių. Jų, kaip ir parko rožių, tik pašalinamos senos, apmirusios šakos. Gerai, kai nuo genėjimo iki uždengimo yra apie 2 savaičių tarpas užsigydyti ir apdžiūti, nes šviežiai nupjautų ir iškart uždengtų stiebų sultingi galai daugiau iššąla.
Kiekvienas sodininkas, atsižvelgdamas į vietines sąlygas, geni rožes skirtingai, čia pateikiame tik bendras rekomendacijas. Rudenį, po pirmųjų šalnų, dauguma rožių krūmų dar yra su žaliuojančiais lapais, nemažai jaunų ūglių su neišsiskleidusiais pumpurais. Tokios žiemai uždengtos šakos pašąla, pūna, užsikrečia grybinėmis ligomis, todėl, baigiant genėti, likusius lapus, žiedpumpurius ir žiedus reikia nukarpyti. Nuo žemės aplink rožės krūmelį nurinkti ir nugrėbti gulinčias šakeles, lapus, žiedlapius ir kt. Visa tai surinkus geriausiai sudeginti, kompostuoti jokiu būdu negalima, nes tai yra tikrų tikriausias grybinių ligų ir kenkėjų prieglobstis. Prieš dengiant rožes, dar esant teigiamai temperatūrai, patartina rožes ir žemę aplink jas nupurkšti vario preparatais. Gerai tam tinka 1 % vario sulfatas (mėlynas akmenėlis) – pigu ir efektyvu.
Dengti rožes reikia lapkričio antroje pusėje – gruodžio pradžioje, atėjus pastoviems šalčiams. Lengvų šalnų rožės nebijo, jos netgi tampa atsparesnės, palaipsniui pripranta prie žemos temperatūros. Per anksti uždengus, dar daug stiebų yra nepilnai subrendę, jų mediena yra per daug minkšta ir neatspari šalčiui.
Pilnai rožės uždengiamos, kai oro temperatūra nukrenta maždaug iki –5 ° šalčio. Visos rožės apkaupiamos 20-30 cm. žemių, sausų medžių lapų ar durpių sluoksniu. Po to dengiama eglišakėmis – tai geriausia dengiamoji medžiaga. Jos gerai praleidžia orą, neprisigeria vandens, saugo rožes nuo pelių. Stiebinių rožių vainikas apdedamas eglišakėmis ir jos aprišamos. Vijoklinės rožės apstatomos stačiomis ilgesnėmis eglių šakomis ir aprišamos, taip apsaugojama apatinė krūmo dalis. Lanksčios vijoklinės rožės (Rambler tipo) nuimamos nuo atramėlės, nuleidžiamos ant žemės, prieš tai padėjus pagaliukų, kad stiebai nedrėktų, pritvirtinamos, kad nejudėtų ir uždengiamos eglišakėmis. Visos kitos neaukštos rožės tiesiog uždengiamos eglių šakomis. Nereikia dengti parko rožių, jas pakanka tik užmulčiuoti. Negalima rožių uždengti aklinai ar per šiltai. Nepalikus vėdinimo, krūmas pradeda pūti, o per šiltai apklojus ir esant saulėtoms dienoms ir atlydžiams rožės pradeda busti, o vėl atšalus gali žūti. Dengimui tinka ir medinės dėžės, ruberoidas, maišinė medžiaga ir kt. Su polietilenu reikia elgtis atsargiai, jis gerai tinka uždengti krūmelio viršų, kad rožė neperšlaptų, tačiau šonuose būtina palikti angas, kitaip krūmas paprasčiausiai iššus. Labai gerai, kai uždengtas rožes apsninga lengvas, purus sniegas. Tokiame “patale” rožių krūmeliai kuo puikiausiai “išsimiega” iki pavasario.
Nors prižiūrint rožes ir yra rūpesčių, tačiau jų pasakiškas grožis ir auginant patirtas džiaugs-mas su kaupu atlygina įdėtą triūsą – kad atsigautų ir kūnas ir siela pakanka vieno vienintelio ramaus vasaros vakaro, kai kvepia visas sodas ir skendi žieduose.
Kaip apsaugoti rožes žiemą?
Žiemos poilsiui rožės pradedamos ruošti jau vasaros antroje pusėje. Liepos pabaigoje jau nebetręšiama trąšomis, kurių sudėtyje yra azoto. Paskutinį kartą patręšiama kalio ir fosforo trąšomis - taip rožės geriau pasiruošia žiemai, sutvirtėja šaknų sistema, maisto medžiagos kaupiasi storosiose šaknyse, šaknies kaklelyje ir stiebų apatinėse dalyse, ląstelių sultys būna labiau koncentruotos ir rožių krūmelis išlaiko didesnius šalčius. Klysta tie rožių augintojai, kurie rožes gausiai tręšia mineralinėmis trąšomis (ypač turinčiomis daug azoto) iki vėlyvo rudens. Tokiu atveju rožės auga toliau, leidžia naujus ūglius, kurių raudoni stiebai ir lapai yra dekoratyvūs ir gražiai žiūrisi net vėlai rudenį. Tačiau kaip tai yra apgaulinga! Maisto medžiagos, kurios reikalingos pasiruošti žiemai, yra sunaudojamos naujiems ūgliams augti, kurie yra minkšti ir pilni skysčių. Iki žiemos jie nespėja sumedėti ir sušąla. Rožės krūmelis skursta ir dažnai žūsta.
Pagrindinis rožių krūmų formavimas vykdomas pavasarį. Tačiau ir rudenį, kad būtų lengviau uždengti, rožes reikia genėti. Kada ir kiek nugenėti, kiekvienas sodininkas sprendžia pats. Nerekomenduojama genėti anksti rudenį (rugsėjo antroje pusėje – spalio pradžioje), nes (ypač esant šiltam ir ilgam rudeniui) dalis krūmelių atsprogsta, pradeda augti ūgliukai, kurie vėlgi, kaip aukščiau minėta, nespėja pasiruošti žiemai. Mūsų klimato sąlygomis tinkamiausias laikas rudens genėjimui yra spalio lapkričio mėnuo. Tikslus laikas gali įvairuoti atsižvelgiant į rudens orus. Įvairių sodinių grupių rožės yra genimos skirtingai. Besidriekiančių rožių genėti beveik nereikia, tik nukarpomi ilgų, išbėgusių ūglių galai. Miniatiūrinių rožių patrumpinami nesumedėję stiebų galiukai, ne daugiau 1/3 ilgio. Arbatinių-hibridinių rožių krūmeliai apkarpomi paliekant 20-30 cm. ilgio stiebus, floribundinių – šiek tiek (30-40 cm.) ilgesni. Kamieninės rožės apkarpomos paliekant 20-25 cm. nuo skiepijimo vietos. Parko rožių tik iškarpomi seni, ligoti ir kreivi stiebai. Vijoklinių rožių šakų taip pat nereikia trumpinti, nes, kaip žinoma, jos žydi ant antramečių ūglių. Jų, kaip ir parko rožių, tik pašalinamos senos, apmirusios šakos. Gerai, kai nuo genėjimo iki uždengimo yra apie 2 savaičių tarpas užsigydyti ir apdžiūti, nes šviežiai nupjautų ir iškart uždengtų stiebų sultingi galai daugiau iššąla.
Kiekvienas sodininkas, atsižvelgdamas į vietines sąlygas, geni rožes skirtingai, čia pateikiame tik bendras rekomendacijas. Rudenį, po pirmųjų šalnų, dauguma rožių krūmų dar yra su žaliuojančiais lapais, nemažai jaunų ūglių su neišsiskleidusiais pumpurais. Tokios žiemai uždengtos šakos pašąla, pūna, užsikrečia grybinėmis ligomis, todėl, baigiant genėti, likusius lapus, žiedpumpurius ir žiedus reikia nukarpyti. Nuo žemės aplink rožės krūmelį nurinkti ir nugrėbti gulinčias šakeles, lapus, žiedlapius ir kt. Visa tai surinkus geriausiai sudeginti, kompostuoti jokiu būdu negalima, nes tai yra tikrų tikriausias grybinių ligų ir kenkėjų prieglobstis. Prieš dengiant rožes, dar esant teigiamai temperatūrai, patartina rožes ir žemę aplink jas nupurkšti vario preparatais. Gerai tam tinka 1 % vario sulfatas (mėlynas akmenėlis) – pigu ir efektyvu.
Dengti rožes reikia lapkričio antroje pusėje – gruodžio pradžioje, atėjus pastoviems šalčiams. Lengvų šalnų rožės nebijo, jos netgi tampa atsparesnės, palaipsniui pripranta prie žemos temperatūros. Per anksti uždengus, dar daug stiebų yra nepilnai subrendę, jų mediena yra per daug minkšta ir neatspari šalčiui.
Pilnai rožės uždengiamos, kai oro temperatūra nukrenta maždaug iki –5 ° šalčio. Visos rožės apkaupiamos 20-30 cm. žemių, sausų medžių lapų ar durpių sluoksniu. Po to dengiama eglišakėmis – tai geriausia dengiamoji medžiaga. Jos gerai praleidžia orą, neprisigeria vandens, saugo rožes nuo pelių. Stiebinių rožių vainikas apdedamas eglišakėmis ir jos aprišamos. Vijoklinės rožės apstatomos stačiomis ilgesnėmis eglių šakomis ir aprišamos, taip apsaugojama apatinė krūmo dalis. Lanksčios vijoklinės rožės (Rambler tipo) nuimamos nuo atramėlės, nuleidžiamos ant žemės, prieš tai padėjus pagaliukų, kad stiebai nedrėktų, pritvirtinamos, kad nejudėtų ir uždengiamos eglišakėmis. Visos kitos neaukštos rožės tiesiog uždengiamos eglių šakomis. Nereikia dengti parko rožių, jas pakanka tik užmulčiuoti. Negalima rožių uždengti aklinai ar per šiltai. Nepalikus vėdinimo, krūmas pradeda pūti, o per šiltai apklojus ir esant saulėtoms dienoms ir atlydžiams rožės pradeda busti, o vėl atšalus gali žūti. Dengimui tinka ir medinės dėžės, ruberoidas, maišinė medžiaga ir kt. Su polietilenu reikia elgtis atsargiai, jis gerai tinka uždengti krūmelio viršų, kad rožė neperšlaptų, tačiau šonuose būtina palikti angas, kitaip krūmas paprasčiausiai iššus. Labai gerai, kai uždengtas rožes apsninga lengvas, purus sniegas. Tokiame “patale” rožių krūmeliai kuo puikiausiai “išsimiega” iki pavasario.
Nors prižiūrint rožes ir yra rūpesčių, tačiau jų pasakiškas grožis ir auginant patirtas džiaugs-mas su kaupu atlygina įdėtą triūsą – kad atsigautų ir kūnas ir siela pakanka vieno vienintelio ramaus vasaros vakaro, kai kvepia visas sodas ir skendi žieduose.
Kaip apsaugoti rožes žiemą?
- sodinti šalčiui atsparias veisles;
- teisingai pasodinti (skiepijimo vieta 4-5 cm. žemėje);
- nuo liepos mėnesio antros pusės nebetręšti, kad ūgliai pilnai subręstų;
- prieš uždengiant patrumpinti, paliekant 25-30 cm. (vijoklinių, parko ir besidriekiančių nereikia trumpinti, arba trumpinti ne daugiau 1/3), nukarpyti lapelius, kad žiemą esant atlydžiams po danga neįsimestų puvinys, nupurkšti vario preparatais (nebrangus ir gerai tam tinka Bordo ar vario sulfato 1 % tirpalas);
- prieš žiemą apkaupti (apie 15 cm.) žemėmis ir (ar) užpilti durpių;
- gruodui sutraukus žemę, uždengti eglišakėmis. Tai geriausiai apsaugo nuo šalčio, graužikų, o nesant sniego nuo žiemos ir ankstyvo pavasario saulės;
- nesant eglišakių, galima uždengti dėžėmis, maišine medžiaga ir pan., t. y. viskuo, kad rožė galėtų „kvėpuoti“. Nenaudoti polietileno!
- kamienines rožes apdengti tuo pat, t. y. eglišakėmis, maišine medžiaga ir pan. ir pririšti prie stipraus kuoliuko. Auginamas dideliame vazone – įnešti į vėsią patalpą;
- esant šiltai žiemai pakanka, kad rožės būtų apkauptos žemėmis ar (ir) užpiltos durpėmis ir lengvai uždengtos eglišakėmis. Taip rožės nešunta ir yra apsaugotos nuo žiemos ir ankstyvo pavasario saulės. Taip pat reikėtų turėti pasiruošus papildomai eglišakių ar kitų dengimui tinkamų medžiagų, kad stipriau pašalus būtų galima greitai daugiau uždengti.
